Sparnuotoji
Visai būtų smagu, kad ta sparnuotoji būčiau aš, bet taip nėra, o ir pradžioje parašiau „Skraidančioji“ ir vėl – galvodama apie save. Bet reikia patikslinti: rašydama „Skraidančioji“ galvojau apie save, o ištaisius, kaip turi būti, t.y. „Sparnuotoji“ jau galvojau apie keramikę Kristiną Alšauskienę ir jos naujausią parodą „Sparnuotoji“, veikiančią Žiežmarių sinagogoje. Gal sparnų ir neturiu, tačiau skristi moku! Dažniausiai pasikartojantis sapnas, jog skrendu, nes tame sapne tai… kaip važiavimas dviračiu, tereikia „perkąsti judesio paslaptį“ ir pajusti, kad išeina. Kita vertus, skristi man išeina ir kitaip. Be sparnų.
O štai keramikė K. Alšauskienė turi sparnus, nes juk nerengtų tokios parodos: ji pati pripažįsta, kad nesislapsto – kalba apie save, savo patirtį, svajones, buitį ir būtį. Taip, parodoje dominuoja paukščiai, tarp jų –didelio formato arsitokratiška gervė, mįsles užminantys porcelianiniai kiaušiniai ir… varnos: paprastut paprastutės, pilkasermėgės (bet labai išradingai dekoruotos), tarp kurių yra ir balta varna. Išduosiu paslaptį (tai bene didžiausia šio teksto prasmė)– su balta varna autorė ir tapatinasi. Bet juk, kaip pagalvoji, kiekvienoje varnoje slypi ir gervė, o baltoje tai, apskritai, sukaupta daugybė įvairiausių patirčių niuansų, nes vien būnant balta, t. y. neįsiliejant saugiai į minią, reikia pirmiausiai būti viduje itin stipriai, žinančiai ir ieškančiai. Būtent tokia ir yra iš Kauno į Kaišiadorių rajoną nuplasnojusi K. Alšauskienė, į molį žvelgianti su didžiule atida bei atsakomybe.
Žiežmarių sinagoga, kurioje eksponuojama „Sparnuotoji“, yra vienas iš nedaugelio variantų, kai erdvė, pripildyta kūrinių tampa dar iškalbingesnė ir atvirkščiai – keramikos darbams suteikia daugiau gylio, šiuokart išties sparnams suteikia galimybę skristi, nes, pavyzdžiui, keramikos kūrinyje „Mirusios kopos Nr.2“: metafizinėje plokštumoje įstrigę sparnai, tarsi riksmas, sustingęs dramatiškas mostas, paskutinis plastelėjimas, o gal visai kitokio pobūdžio metafora – visi K.Alšauskienės kūriniai yra daugiaplaniai, „su keletu dugnų“.
Pamėgusi ir puikiai įvaldžius baltąjį molį, šioje parodoje keramikė rodo ir savo darbus iš itin įnoringojo porceliano – įspūdingus gervės kiaušinius su viršuje išsiliejusiu tarsi kiaušinio baltymu, kuriame įvairiausi inkliuzai, o gal nuoroda į užsimezgusią gyvybę arba atvirkščiai – beprasikalančią jau susiformavusią gyvastį.
Lietuvos dailinnkų sąjungos narė – keramikė K. Alšauskienė parodų nerengia dažnai, yra tyli, neasiafišuojanti menininkė. Tarkim, mums bendraujant, ji neužsiminė apie urnų parodą, surengtą 2018 m. Kauno galerijoje „Balta“, nors paroda sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Greičiausiai dėl paliestos itin jautrios, o iš tiesų – baugios temos, nes šiandien kaip niekad žmogus bijo mirties, gal net ne tiek bijo, kiek turi slaptos vilties ją atitolinti. Turbūt gerbūvis daro savo, sėja klaikią paniką jo netekti.
Tekstas – Enrika Striogaitė